„Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės

Naujausios karo istoriko prof. Valdo Rakučio knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ sutiktuvės.

Karo istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir patirtį.

Autorius klausia, ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus vadovas? Pasakyčiau taip: vadovų, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo. Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio?

Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi vienus su kitais Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes. O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį? Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?

V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir gretina su šiandiena.