„Kas yra kalvystė? Joje aš suprantu gyvenimo prasmę. Kai atsikeli ryte ir ateini į kalvę dirbti mylimą darbą. Užsikuri žaizdrą ir pradedi kurti. Pradedi kurti nuo žaizdro kūrimo. Žaizdro kūrimas jau yra kūryba“, – sako Saulius Kronis, kalvis, kryždirbys, tautodailininkas.
Kryždirbystėje, pasak meistro, gyvenančio Velžyje Panevėžio rajone, nereikia ieškoti nieko naujo – tik reikia neužmiršti, tęsti ir saugoti, kas yra sukurta senelių, tėvų.
„Pasakysiu paprastai – nėra kur mokykloje išmokti kalvystės amato. Gerai, pagrindus turėsi, bet išmokti visas paslaptis neįmanoma. Turėjau aš tokį mokinį: baigęs aukštus mokslus buvusiame Telšių technikume, bet elementariai nemoka plaktuko laikyti. Tai man Vytautas Kryževičius ir davė – imi karštą geležį ir kali. Kali ir mokaisi, per kurią vietą duoti. Turi suprasti, kurią vietą mušti, kad išeitų kūrinys. Nes taip ir būdavo: gizelis (meistro mokinys, padėjėjas – aut. past.) kaldavo su dideliu kūju, o mokytojas – su mažu. Bet mokytojas rodydamas gizeliui kaldavo per tą vietą, per kurią reikia kalti. Nes jeigu vanosi kaip malkas skaldydamas, nieko nebus.
Iš pradžių būdavo, kali ir meti į kampą. Kali ir meti į kampą. Nes nenorėk, kad iš pirmo ar antro karto išeitų. Išeis iš šešto karto, ir turi tuo džiaugtis. O tas iš šešto karto – tai kantrybė. Turi turėti kantrybės. Nes būna, kali kali pusę dienos, tik pabaigti ką nors reikėjo, o tu sugadinai. Arba žaizdre užmigai, viskas išsiliejo, išėjo kibirkštimis. Ir pusė dienos – perniek. Kantrybės reikia“, – pasakoja meistras.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kryzius-ap....
Информация по комментариям в разработке