Ar Jums taip būna, kad iš vaikystės vis prisimeni kažkokį įvykį? Ir vis tą patį. Tiesiog jis vis persekioja tave, lyg norėdamas kąžką pranešti. Kažką, ko tu nežinai ir nesitiki.
O man būna. Vis prisimenu… Vasara. Mama tokia jauna, tokia linksma bėga, lekia prie šieno. Baisi pagada. Skubina:
– Vartykim, vartykim šieną vaikai. Vakare jau bus išdžiuvęs, suvešim, sukrausim…
O mum tas vakaras daug labiau rūpi, nei šienas, nes prie Bestinėlio (mūsų visų kalviškiečių gyvenimų ežeras) bus sueiga. Susirinks daug žmonių, ir vietiniai, ir išeiviai, kurie jau Vilniuj, ar kitose tolybėse gyvena. Ir mums taip noris, taip noris tos sueigos.
– Mama, ar važiuosim?
– Klauskit tėvo. Kaip tėvas pasakys.
Mama irgi nori, bet tėvas visad prieš. Visad baras, kai tik reikia žmonėsna eit. Jis labiausiai su mišku draugauja. Vienas mėgsta.
Tas nerimas, tas jaudulys tvyro iki pavakarių. Bet, kaip ir turėjo būt, tėvas nugalėtas. Važiuosim!!!
Apie sueigą – kitą kart.
Apie video dabar.
Nufilmavau tą keliuką, kuriuo tada grįžom naktį iš sueigos. Aš, broliai, iš tėvų kažkas… Ir mergaitė iš Vilniaus. Tamsoj švietė jonvabaliai. Jai buvo labai įdomu, tai rinko jonvabalius ir nešė mums parodyt. Ir buvo taip arti, nusikalstamai arti. Man buvo gal 14 metų. Tai buvo pirmas Moters artumas… Kažkoks nepažintas visai naujas jausmas. Labai jaudinantis, labai keistas, kaip vilko šauksmas. O ji juokėsi, klegėjo, nubėgdavo ir vėl grįždavo.
Tai buvo prieš 50 metų, o aš negaliu pamiršt to jonvabalių švytėjimo ir vis jaučiu tos mergaitės neleistiną artumą. Ir tą keliuką vis atsimenu. Pakeliui namo iš Bestinėlio, pro Gruoblių, pro Bužienę…
Dainuoju Gruobliui.
Pasiklausykite per Spotify: 🔗 sptfy.com/PWBd
Bendraukime Facebook: 🔗 facebook.com/Pagulbis
Информация по комментариям в разработке