Šio maršruto veikėjai: istorikas Giedrius Gaidamavičius, amžininkas prof. Vytenis Rimkus, architektas Algimantas Černiauskas ir iš Kauno atvykusi architektūros istorikė Jolita Kančienė.
Tarpukariu pagal gyventojų skaičių Šiauliai buvo trečias pagal dydį Lietuvos miestas, stengęsis neatsilikti nuo Laikinosios sostinės ir Klaipėdos. Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriauti Šiauliai ketvirtajame dešimtmetyje patyrė ryškias transformacijas. Prie modernistinio miesto centro veido itin prisidėjo jaunas miesto inžinierius Vladas Bitė, į Šiaulius atvykęs tuomet, kai vyriausią miesto architektą Karolį Reisoną paviliojo Laikinoji sostinė.
Keliausime į statybų aikštele virtusią Aušros alėją. Šiandien ši situacija primena tarpukarį.„Sakydavo, kad miesto Rinkai velnias vietą parinko, kai papučia šiaurys, tai džiūsta gomūrys“ , – šypteli G. Gaidamavičius.
Pirmasis objektas – V. Bitės namas. Pirmuoju jauno architekto projektu tapęs pastatas primena šeimyninio gyvenimo pradžią. Apie tai iki šiol sklando netgi legendos. Šiandien šiame name įsikūręs vaikų darželis.
Kitas objektas – Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmai, kuriuos taip pat suprojektavo V. Bitė. Šis pastatas įsikūręs dviejų svarbių gatvių sankryžoje, o tai, pasak J. Kančienės, ne atsitiktinumas. Dviejų aukštų rūmuose tarpukariu veikė Ligonių kasa, vaikų sveikatos centras, Kultūros švietimo draugija, biblioteka ir žurnalo „Kultūra“ redakcija. Pasak architektūros istorikės, rūmų architektūra tuomet stebino visuomenę. „Čia tikras Vlado Bitės projektas, atskleidžiantis jo braižą. Jam įprastas bruožas – metaliniai stulpai ir geometriniai intarpai“, – pasakoja J. Kančienė ir priduria, kad architektas savo kūryboje atsisakė tuo metu dažnai naudotų stilistikos elementų.
Laidos komanda taip pat keliaus į Šiaulių parką, kur turėjo būti pastatytas muziejus ir biblioteka. Vos prasidėjusios statybos buvo sustabdytos. Apie šias buvo juokaujama, jog statybos ateityje sukels archeologų ir istorikų ginčą. „Istorikas sakys, kad čia buvo muziejus, o archeologas sakys, ne, nebuvo. Istorikas rodys, va, dokumentas. Archeologas sakys, tai ką, kad dokumentas, bet pamatų nėra.“ – šypteli G. Gaidamavičius.
Keliausime pas amžininką dailininką prof. V. Rimkų, kurio šeimą sovietai ištrėmė, kai jam buvo devyniolika. Tremtyje jis sukūrė laikraštį. „Už tą laikraštį mane nuteisė aukščiausia mirties bausme“, – prisimena pašnekovas. V. Rimkaus tėvas Jeroslavas gavo švelnesnė bausmę – dešimt metų. Grįžęs į Lietuvą jis pasinėrė į dailę, mokytojavo Šiaulių gimnazijoje, bet prasidėjus karui atsidūrė Sankt Peterburge.
„Mano tėvui reikėjo susitikti su Leninu, bet jam sako neik, tas Leninas nemoka kalbėti. Tai mano tėvas su Trockiu kalbėjo“, – šypsosi V. Rimkus. Mažai kam žinoma, kad V. Rimkaus tėvas Jeroslavas Rimkus išleido pirmąjį politinį komiksą, kurį Vokietijos konsulas reikalavo uždrausti.
Laida STOP JUOSTA - sekmadieniais, 11:00 per LRT PLIUS!
Bendraukime socialiniuose tinkluose:
Facebook: / stopjuosta
Instagram: / stop_juosta
Информация по комментариям в разработке