Praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva pasaulio žemėlapyje įsitvirtino kaip visavertė Vakarų pasaulio dalis ir šiandien yra stipri partnerė Aljanse. Po saugiu dangumi Lietuva sutinka dvidešimtmetį NATO, tuo pat metu gindama ir NATO bei visą Europą.
„Dabar pati NATO patiria nugarkaulio, sąžinės ir valios egzaminą. Šiandien mes turime ginti NATO“, – sako Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis.
Prof. V. Landsbergis prisimena, kad mintis apie Lietuvos narystę NATO buvo dar prieš atkuriant Nepriklausomybę: „Po Kovo 11-osios jau dalyvavom NATO asamblėjoje. Buvom prisiglaudę kaip stebėtojai. Tai buvo vienas iš mūsų pasiekimų, artėjant prie tikslo. Vilniuje taip pat vyko konferencija, buvo kalbama apie tą orientaciją.“
Jis teigia, kad tuo metu svarbiausia buvo paskelbti šalies nepriklausomybę ir pelnyti Vakarų pripažinimą. Anot profesoriaus, kartu su Baltijos valstybių pripažinimu įvyko svarbus lūžis, paspartinęs įsitraukimą į tarptautines organizacijas. „Po Kovo 11-osios apsiskelbėme pasauliui, siuntėme laiškus Michailui Gorbačiovui, George’ui Bushui. Tarp tų pirmųjų laiškų buvo laiškas Europos Bendrijos prezidentui. Prisistatėme, kad esame nepriklausoma Lietuvos Respublika ir matome save Europos šalių šeimoje. Tai norinčiojo būti kartu prisistatymas. Demokratiškiems Vakarams pamėtėjom tokį uždavinuką – ką su mumis daryti. Jie labai norėjo draugauti su Gorbačiovu, bet Gorbačiovas pyksta ant Lietuvos. Kaip tai suderinti?
Bet atėjo lūžio momentas – mūsų pripažinimo klausimas. Islandija buvo pirma. Danija pasakė nemananti, kad reikia iš naujo pripažinti, nes jau yra pripažinusi Lietuvos Respubliką, o dabar reikės sureguliuoti santykius, kai bus tinkamas momentas. Islandija nelaukė tinkamo momento. Paskui viskas greitai vystėsi į priekį. Dar tais pačiais metais Europos 12-ukas nutarė, kad Baltijos valstybės turi būti pripažintos kaip Europos valstybės. Tai galbūt buvo lūžis. Po to viskas ėjosi lengviau. 1991-aisiais stojome į Jungtinių Tautų Organizaciją.
Tai buvo dvejų metų diplomatinės kovos laikotarpis, per kurį reikėjo atlaikyti ir ginkluotą kovą. Kai mus užpuolė, neturėjom ginklų, bet turėjom valią ir tiesą. Tiesa buvo mūsų ginklas. Maskvoje liaudies deputatų suvažiavime pasiekėme, kad dar esanti Sovietų Sąjunga pasmerktų Stalino sandėrį su Hitleriu ir Baltijos valstybių užgrobimą. Pati Sovietų Sąjunga pasmerkė. Iki šiol dar neatšaukė. Kiek visokie žmogėdros šūkavo, net Vladimiras Putinas nesiryžo atšaukti tą vienintelį garbingą Sovietų Sąjungos žingsnį pripažinti nusikaltimą. Iš čia ateina mūsų tam tikras statusas. Visuotinai pripažįstamos valstybės, kurios buvo neteisėtai užgrobtos. Europos konferencijose islandų užsienio reikalų ministras ir kiti skandinavai labai tiesiai akcentavo – kol Baltijos valstybės nėra vėl laisvos ir nepriklausomos, tol Antrasis pasaulinis karas nėra užbaigtas. Vadinasi, yra karo padėtis, reikia ją užbaigti. Šiandien nešaudo, bet kariauna stovi. Jie pasakė: „Užbaikim karą Europoje.“ Gana greitai pradėjom judėt į tą pusę“, – pasakoja profesorius.
Pasak prof. V. Landsbergio, stodama į NATO Lietuva turėjo įveikti ne tik Vakarų abejones, bet ir rusų propagandą: „Visą laiką sovietai labai daug dėmesio ir pinigų skyrė smegenų plovimui ir nuteikinėjimui Vakaruose. Bet tai buvo propagandinė pusė. Kartais į ją būdavo atsakoma paprastai ir aiškiai. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, žurnalistas Algimantas Čekuolis turėjo progą Amerikoje sakyti kalbas. Gorbačiovas akcentuodavo, kad skyrybos yra labai skausmingas dalykas, 50 metų taip gražiai gyvenom. Lyg nuo pat pirmos dienos nebuvo iškeltas tikslas sovietizuoti Lietuvą. Čekuolis atsakydavo: „Baikit tuos verkšlenimus apie skyrybas. Negalima kalbėti apie skyrybas, nes nebuvo vedybų. Buvo tik išprievartavimas.“
Profesorius prisimena Amerikoje pasakytas kalbas ir įtikinėjimus. Jis sako, kad tuo metu buvo svarbu parodyti, kokį kelią renkasi Lietuva: „Dar prieš Kovo 11-ąją turėjau progą Amerikoje Sąjūdžio vardu kalbėti, kur eina Lietuva, ko ji siekia. Buvo 1989-ieji, kai kompartija Vilniuje bijojo kalbėti, o Sąjūdis buvo laisvas. Išdėstėme, kaip ir kur mes einam, kad būsim nepriklausoma valstybė, kad nebėra revoliucijos ar maišto, einam parlamentiniu, demokratiniu keliu. Amerikoje man gerai patarė pasakyti, kad tai, kas pavogta, turi būti grąžinta. Turi būti grąžinta ir žemė, ir žmonės, ir teisė turėti savo šalį. Visi labai aiškiai tai suprato, tik ne Maskva. Ji manė, kad jau taip seniai pavogta, jog turi būti užmiršta toji vagystė.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/profesoriu....
Информация по комментариям в разработке