Скачать или смотреть Kryždirbystės tradicija. Meistras Algirdas Judickas

„Senieji meistrai buvo žmonės, kurie turėjo kitą sielą. Jie viską darė su didele meile. Nors ir daug darydavo, bet kiekvienam darbui pasiaukodami. O dabar visko yra... Tarp kitko, aš mažai bendrauju. Su liaudies meistrais – išvis nebendrauju. Neinu į konkursus, niekur nedalyvauju, ir man nereikia. Nesivaržau dėl vainikų, ir ramu. Kaip noriu, taip dirbu“, – prisipažįsta Dzūkijoje gerai žinomas tautodailininkas, tapytojas, medžio drožėjas Algirdas Judickas. Nors menininkas, akivaizdu, uždaro būdo, jis atvirai ir drąsiai kalba apie savo pasaulėžiūrą, gyvenimo ir kūrybos peripetijas.

Kodėl taip nutiko, kad pasirinko tarsi atskalūno, atsiskyrusio nuo tautodailininkų šeimos, būdą, A. Judickas atsako: „Nežinau. Vienu metu buvo daug darbo. O parodai vis tiek reikia kažką padaryti. Specialiai daryti nebūdavo laiko, tai paskui taip gyvenime ir nuplaukė. Dar tapybą mėgstu. Kadangi toks dvilypis esu, gal taip ir išėjo...“

73-ejų A. Judickas, pradėjęs iš medžio drožti gana vėlai – būdamas keturiasdešimties, gyvena ir kuria vienkiemyje netoli Pivašiūnų.

Kalbėdamas apie savo santykį su medžio meistryste, meistras iš Dzūkijos pabrėžia darbus darantis su meile, su džiaugsmu, nesiblaškydamas, nesivaikydamas užsakymų, į viską žiūrėdamas kritiškai ir su saiku. Taip nutiko, o gal kad tai buvo būdinga Dzūkijos regionui, A. Judicko kryžiai daugiausia yra aukšti. Daug jų radosi per keliasdešimt metų, meistras nenori girtis – per šimtą, gal ir porą šimtų bus. Ir šiemet A. Judickas vieną kryžių padarė – kapinėms.

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kryziu-zmo....