Visuomet prisiminkite, kad Kristuje Jėzuje esame Dievo vaikai, naujas kūrinys, kuriame apsigyveno Šventoji Dvasia. Biblijoje sakoma, kad esame gyvojo Dievo sūnūs ir dukterys. Mūsų kūnas yra šventykla, kurioje gyvena Dievo dvasia. Kiekvienas tikintysis turi teisę prašyti Šventosios Dvasios galios, kad atliktų tai, kam jį pašaukė Dievas. Juk Šventosios Dvasios darbas - tarnystė ir galia yra prieinami kiekvienam tikinčiajam. Šventosios Dvasios galia, tai Dieviški įgaliojimai bei energija, kuriuos Jis apreiškė visų savo vaikų gyvenime, kad jie gyventų Dievotai ir neštų vaisių.
Pirmiausia esame išgelbėti ir pripažįstame, jog mums reikia Šventosios Dvasios. Antra, jos trokštame. Trečia, turime atgailauti dėl visko ką Dievas mums primena ir susitvarkyti. Ketvirta, savo gyvenimą turime pavesti Šventajai Dvasiai, vaikščioti Dvasioje reiškia jai pasiduoti, kad ji galėtų valdyti mūsų gyvenimą. Jei esu pilnas Šventosios Dvasios, vadinasi, pasidaviau Dievo valiai ir sakau: "Tebūnie ne mano, bet Tavo valia."
Pirmiausia reikia pripažinti reikmę. Antras žingsnis - troškimas; trečias žingsnis - susitvarkyti su bet kuria mums trukdančia nuodėme, po to turime savo gyvenimą pavesti Šventajai Dvasiai ir leisti Jai valdyti.
Būkite pilni Šventosios Dvasios. Vaikščiodami Dvasioje ir būdami Jai paklusnūs, stiprėsite, nes Dievas darbuosis jumyse ir per jus ir jūs stebėsitės matydami Jo nuostabų darbą. Jei nutarsite vėl viskam vadovauti pats arba nusidėsite prieš Dievą, turite išpažinti savo nuodėmę, atgailauti ir dėkoti Dievui už atleidimą.
Atsisakykite patys valdyti savo gyvenimą ir pasakykite Šventajai Dvasiai, jog norite, kad vadovautų Ji. Tada padėkokite už pripildymą Šventąją Dvasia ir jūsų gyvenimas būtinai pasikeis.
Renkatės jūs. Tai bus pats geriausias ir išmintingiausias jūsų pasirinkimas.
Šventoji Dvasia mus moko ir veda kiekvienoje gyvenimo srityje. Ji mumyse apsigyveno ir paženklino, jog esame išganymui skirti Dievo vaikai. Biblijoje parašyta, kad Dievo Dvasios negalime išstumti, nes Jėzus pažadėjo, jog Jis su mumis bus per amžius. Vadinasi, Jis su mumis ne laikinai, ne iki tos akimirkos kai nusidedame, bet amžinai. Kai nusidedame - Šventoji Dvasia mūsų nepalieka. Jei paliktų, nebūtume išgelbėti. Kai nusidedame, Šventoji Dvasia nebegali veikti kaip yra įpratusi. Taigi, gesinti Šventąją Dvasią, reiškia Ją slopinti ir gniaužti.
Kaip mūsų širdyse liaujasi degti Dievo Dvasios ugnis, spinduliuoti šiluma ir džiaugsmas? Kaip atšąla meilė ir atsidavimas Jėzui Kristui? Galbūt tikintysis ir neatsižada Dievo, tačiau dvasinių dalykų alkis ir troškulys praeina. Kodėl ir kaip tai atsitinka? Apaštalas Paulius įspėdamas negesinti Dvasios, ragina nepriešgyniauti Dievui ir daryti tai ką Jis liepia. Kai Šventoji Dvasia pradeda gryninti mūsų širdis, dažnai priešinamės ir spyriojamės. Kiekvieną kartą tai darydami gesiname Dievo Dvasią, kuri buvo pasiruošusi suteikti savo jėgos ir dovanų, pamokyti ir vesti. Ilgainiui įsiveliame į pasaulietinius dalykus ir Dievas mūsų jau nebedomina. Mes nebemaitiname savo Dvasios ir mūsų troškulys bei alkis mažėja. Netrukus Dievo atžvilgiu atšąlame. Norint, kad ugnis degtų, ją reikia nuolat kurstyti. Mumyse gyvena Šventoji Dvasia ir teikia jėgų, išmintis ir supratimo. Ji teikia jėgos liudijant, todėl nusidėti prieš Šventąją Dvasią, reiškia trukdyti ir kenkti sau labiau nei tai suvokiame. Nevalia manyti, kad nieko nebus, jei truputį Jam nepaklusime arba kartais prieš Jį nusidėsime. Bet koks maištas prieš Dievą slopina Šventąją Dvasią.
Daugiau Dr. Charles Stanley pamokslų iš laidos "Prisilietimas" galima rasti http://gnc.servemp3.com/laidos/
Информация по комментариям в разработке