Sekmadienio meditacija. Vysk. Arūnas Poniškaitis. Dievo Apvaizda žmogaus širdyje

XXV eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e....

Dievo Apvaizda – turbūt ne vienam girdėtas žodis, daugmaž suprantamas. Kas yra Dievo Apvaizda? Dievo Apvaizda mes vadiname Dievo rūpestį mumis. Dievas žvelgia į mus, ir Dievas mus saugo. Tačiau XXV eilinio Bažnyčios metų sekmadienio skaitiniai mums padeda šiek tiek daugiau įžvelgti, kas yra Dievo Apvaizda.

Dievas žvelgia į žmogaus širdį – ne tik žvelgia, bet ir yra mumyse. Dievas nėra kaip kažkoks išorinis gaubtas, kuris mus saugo nuo visokių nelaimių. Be abejo, galime Dievo prašyti apsaugos ir dėkoti už visa tai, kas mūsų gyvenime nutinka tokio nuostabaus, kai jaučiamės, kad iš tikrųjų buvome apsaugoti. Tačiau ne tiktai tokiose situacijose patiriame Dievo Apvaizdos veikimą.

Dievas žvelgia į mūsų širdį ir yra mūsų viduje, kaip sako skaitinys iš Išminties knygos. Jame kalbama apie teisųjį žmogų, kurį neteisūs žmonės bando įvairiai išmėginti, ir tie išmėginimai yra gana sunkūs. Jie sako – mes norime pamatyti, kokia iš tikrųjų šio žmogaus kantrybė. Pažiūrėsime, ar iš tikrųjų jis toks teisus, kai susidurs su dalykais, kurie yra labai nelengvi.

Ir štai tokioje situacijoje, jeigu žmogus atsilieptų piktam žmogui tuo pačiu – tuo pačiu pykčiu, tokiu pačiu kerštu ar tokiu pačiu pavydu – ką iš tikrųjų tuo parodytų? Parodytų, kad jo širdyje trūksta Dievo, kad Dievas yra likęs kažkur šalia jo. Bet Dievas nori būti mūsų širdyje ir nori, kad mes visose savo gyvenimo situacijose atsilieptume kitaip negu tie žmonės, kurie mus nori išmėginti, – atsilieptume su dieviška išmintimi.

Apie tą išmintį mums kalba antrasis Dievo žodžio skaitinys iš apaštalo Jokūbo laiško, sakydamas, kad iš aukštybių ateinanti išmintis yra tyra, nesvyruojanti ir taikinga. Dievo išmintis yra tvirta, bet ji yra taikinga. Apaštalas Jokūbas sako, kad įvairūs karai, kivirčai kyla dėl to, kad mes kažko neturime, geidžiame, trokštame įsigyti bet kokia kaina ir todėl vieni su kitais kariaujame, kovojame. Tada išmintis vėlgi lieka kažkur šalia mūsų – ji mūsų nepasiekia, nes vaikomės savo įnorių.

Todėl Dievo žodis mus kviečia prašyti tikrosios išminties, kad suprastume, kas iš tiesų mūsų gyvenime yra svarbu, kas iš tiesų reikalinga, kad ne ieškotume savo įnorių, ne savo ambicijas stengtumėmės patenkinti, bet ieškotume to, kur link mus kreipia Dievas. Evangelija kalba apie Jėzų – teisųjį Dievą, kuris ateina į mūsų gyvenimą, žvelgia į mus ne iš tolo, ne iš tolo mus saugo, bet prisiima mūsų likimą, mūsų dalią.

Jėzus kalba apie save kaip apie žmogaus sūnų, kuris bus atiduotas į žmonių rankas, bus kankinamas, nužudytas, bet trečią dieną prisikels. Mokiniai į šiuos Jėzaus žodžius atsako tyla, nes nesupranta. Jų širdys negeba priimti to, ką sako Jėzus. Kartais turbūt ir mes, klausydami Dievo žodžio ar net ir galėdami išgirdę jį pakartoti, pasiliekame savotiškoje tyloje, nes iki galo jo nesuprantame. Norime, kad Dievas veiktų taip, kaip mes įsivaizduojame, pagal mūsų įnorius, ir todėl tylime. Nuleidžiame negirdomis tuos Viešpaties žodžius, galbūt pamaldžiai išklausome, bet iš tiesų jų neišgirstame.

Evangelija toliau pasakoja, kas vyksta kelyje – mokiniai ginčijasi tarpusavyje, kuris iš jų didžiausias, kuris iš jų svarbiausias. Kai Jėzus užklausia: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ – jie vėlgi tyli. Tik šiuo atveju supranta, kad neturi ką pasakyti, nes jų ginčas iš tiesų buvo beprasmis (bent jau tiek supranta).

Štai tada Jėzus – Dievas – vėl žvelgiantis į žmogaus širdį, į mūsų širdį, kalba apie tai, kas iš tiesų yra tikrasis žmogaus didingumas. Tai didybė, kuri įgyjama ne materialiniais turtais, netgi ne žinojimu daugybės dalykų – tai didybė, kuri įgyjama tada, kai gebame matyti tai, kas yra Dievui svarbu, pamatyti kitą žmogų. Galbūt tą, kurio kiti nepastebi, pamatyti mažutėlį.

„Kas iš jūsų priima tokį mažą žmogų, mažutėlį – dėl manęs priima“ (plg Mk 9, 37). „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Tad šiandien dėkojame Dievui už Jo Apvaizdą, už tai, kad Ji yra ne tiktai kažkur šalia mūsų, mus sauganti nuo pikto. Dėkojame Dievui, kad Jis yra mūsų gyvenime, kad Jis yra visose mūsų gyvenimo situacijose, taip pat ir mūsų skausmuose, išbandymuose, iššūkiuose. Melskime, kad visi tie išbandymai mumyse atskleistų Dievo veidą, Dievo išmintį, kuri yra tyra, nesvyruojanti, bet ir taikinga.

Arūnas Poniškaitis yra Vilniaus vyskupas augziliaras.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadieni....