Kodėl mums stinga kalbėjimo, kurį puoselėjo Leonidas Donskis? Atsako L. Varanavičienė ir G. Mažeikis

„Mums trūksta tokio kalbėjimo, kokį puoselėjo Leonidas Donskis“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. O filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad L. Donskis į Lietuvos gyvenimą įsirėžė kaip aktyvus tolerantiško pasaulio kūrėjas, negailestingai kritikavęs šalyje tarpstantį moralinį blogį.

Šiuos žodžius turbūt patvirtintų kiekvienas, kuris iš arčiau yra susipažinęs su filosofo L. Donskio kūryba, stebėjęs jo rengtas diskusijas televizijoje ar viešuose renginiuose.

Turbūt daugiausia apie žmogų pasako ir geriausiai apie jį kalba palikti darbai. L. Donskis yra parašęs daugybę knygų, straipsnių, kurie ir šiandien skaitomi, vertinami, analizuojami. Šį lobyną pastaraisiais metais leidžiamomis knygomis gražiai papildo leidykla „Tyto alba“ – šiuo metu ji spaudai ruošia dar vieną filosofo knygą.

Apie šviesaus atminimo Leonidą Donskį įžvalgomis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi leidyklos „Tyto alba“ vadovė L. Varanavičienė ir filosofas G. Mažeikis. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Apie jau trečią leidžiamą L. Donskiui skirtą knygą L. Varanavičienė pasakoja: „Negaliu nepaminėti Leonido Donskio gyvenimo bendražygės, žmonos Jolantos Donskienės, kurios iniciatyva ir buvo sukurtas trečiosios knygos, skirtos filosofui, konceptas.

Leonidas Donskis, drįstu sakyti, buvo renesansinio tipo asmenybė: jis dainavo, domėjosi galybe dalykų, pradedant daile, baigiant futbolu. Jis apskritai buvo labai imlus gyvenimui, neįtikėtino darbštumo žmogus. Išėjo iš gyvenimo labai jaunas, tačiau paliko 50 knygų. Tai didžiulis palikimas.

Šioje knygoje (jos darbinis pavadinimas, pabrėžiu, darbinis, yra „Linksmoji Leonido Donskio biografija“) mes nebandysime pasakoti, analizuoti jo požiūrio į filosofiją, jo, kaip mokslininko, tyrėjo, darbų. Mes bandysime suprasti ir atsakyti į visus dominantį klausimą – kodėl Leonidas Donskis šiandien mums toks svarbus ir reikalingas, kodėl pasigendame jo kalbėjimo?

Vertindami abi knygas, tiek „Man skauda“, tiek „Blogis yra laikinas“, daug žmonių sako, kad šiandien mums trūksta tokio kalbėjimo, kokį puoselėjo Leonidas. Koks buvo tas kalbėjimas, koks buvo žmogus, gebėjęs taip kalbėti, – į šiuos klausimus bandys atsakyti trečioji knyga. Joje bus kalbinami ne tik Leonido bendražygiai, bet ir žmonės, teigiantys, kad jų gyvenimo kelią nulėmė būtent susitikimai su Leonidu Donskiu.“

Prof. G. Mažeikis, svarstydamas, kodėl L. Donskis, dar būdamas tarp mūsų, jau buvo vadinamas didžiuoju mąstytoju ir tolerancijos etalonu, mano, kad tai susiję su jo analizuojama tema – tolerancija netolerancijai. „Tačiau, noriu pabrėžti, Leonidas Donskis nebuvo pasyvus stebėtojas, jis buvo aktyvus tolerantiško pasaulio kūrėjas.

Antras dalykas – jis buvo viešasis intelektualas. Tokių asmenų buvo nemažai, tačiau jis buvo ryškiausias savo grupėje. Viešasis intelektualas yra reikšmingas tuomet, kai kelia labai aktualius, kartais sunkius klausimus, diskutuoja ir bando ieškoti jų kilmės priežasčių. Toks mąstytojas visada sulaukia ne tik daug draugų ir mylėtojų – nors Leonidas Donskis turėjo labai daug draugų ir mylėtojų, bet sulaukė ir neapykantos, priešų.

Didžiuoju mąstytoju jis buvo vadinamas būtent dėl savo temų aktualumo, dėl to, kas aktualu mūsų tikrovei. Jis išaukštino moralinės vaizduotės svarbą. Mūsų moralinė vaizduotė priklauso ne tik nuo to, apie ką asmeniškai su jumis kalbame, bet ir didžia dalimi nuo literatūros kūrinių, poezijos, kurie mus supa, kino filmų, kuriuos žiūrime. Moralinė vaizduotė turi tam tikrus pagrindus“, – sako G. Mažeikis.

L. Donskis, pasak filosofo, nagrinėjo, kaip moralinė vaizduotė gimsta ir formuojasi įvairiuose kraštuose, taip pat Lietuvoje.

„Jis buvo sociologo Vytauto Kavolio ir politologo Aleksandro Štromo sekėjas, o šie du asmenys buvo vadinami Lietuvos šviesuliais. Leonidas Donskis sukūrė, pavadinkime, precedentą Lietuvoje formuotis tam tikrai mokyklai. Vienas dalykas, kai pavienis mąstytojas pats sau galvoja, tada jo mintys paskęsta istorijoje. Kitas dalykas – kai susiformuoja tam tikra tradicija. Ši kavoliška-donskiška tradicija ir iškelia Leonidą kaip mąstytoją“, – pabrėžia prof. G. Mažeikis.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kodel-mums....